Maša, arba Postfašizmas

Naujasis Jaroslavo Melniko romanas yra vienas iš retų pavyzdžių, kaip meistriškai galima kurti intriguojantį pasakojimą. Žanro požiūriu tai yra futuristinis, netgi fantastikos sričiai priskirtinas kūrinys, tęsiantis George’o Orwello kūrybos liniją. Bet visuomenės modelis, nagrinėjamas romane, turi sąsajų su mūsų dabartiniu gyvenimu, todėl pasakojimas yra toks įtikinamas. Kūnas ir siela, gyvūnas ir žmogus. Kaip gimsta švelnumas? Ar jis gali pakeisti žmogų? Jaroslavo Melniko romanas kalba apie gyvenimo žiaurumą ir meilę. Apie sunkius išgyvenimus, kurie veda į laimę.

Jaroslavo Melniko kūrybą kažkas pavadino „gero tyro oro gurkšniu“ lietuvių prozoje. Manau, tai tiesa. Mūsų prozos lauke J. Melnikas stovi užėmęs savo nišą – rašo originalią vyrišką idėjų prozą, gerokai kitokią, nei mums įprasta.

Romano tekstas – neįtikėtinas laikraščio „Reicho balsas“ korespondento, nuėjusio ilgą dvasinės metamorfozės, praregėjimo kelią, pasakojimas. „Mašą“ skaitai kaip perspėjimą: kas galėtų nutikti, jei būtų paminta žmogiškumo riba ir žengta anapus žmoniškumo

Danutė Kalinauskaitė, rašytoja

Naujasis Jaroslavo Melniko romanas, galbūt paradoksaliausias iš visų iki šiol išleistų rašytojo kūrinių, keliamomis diskusijomis ir abejonėmis turės sukrečiamą poveikį.

dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė

VU Lietuvių literatūros katedros docentė